Prieš krikščionybės atėjimą į Lietuvą, lietuviai sekė baltų pagonišką religiją, kuri turėjo savo laidojimo papročius ir tradicijas. Šie papročiai buvo susiję su gamtos ciklais, protėvių garbinimu ir pasaulėžiūra, kurią perteikė mitologija ir folkloras. Pagoniškos Lietuvos laidojimo tradicijos apėmė:
1. Kapų Tipai
– Kapinynai: Lietuvių pagoniškose tradicijose mirusieji buvo laidojami kapinynuose, kurie dažniausiai būdavo įrengiami natūraliose vietose, pavyzdžiui, prie upių ar miškų.
– Kurhanai: Kai kurie aukšti visuomenės nariai būdavo palaidoti kurhanuose – dirbtinai sukurtuose kalveliuose.
2. Laidojimo Procedūros
– Kremavimas ir Inhumacija: Senovės lietuvių tarp laidojimo būdų buvo tiek kremavimas, tiek įprastinis palaidojimas. Pasirinkimas priklausė nuo socialinio statuso, regiono ir laikotarpio.
– Aukojimai ir Dovanos: Į kapus kartais būdavo dedami asmens asmeniniai daiktai, ginklai, juvelyrika ir net maistas bei gėrimai, simbolizuojant kelionę į anapus.
3. Ritualai ir Papročiai
– Ritualinis Maistas ir Gėrimai: Laidotuvėse būdavo aukojamas maistas ir gėrimai, kad mirusysis turėtų maisto anapus.
– Gyvūnų Aukojimas: Kartais aukojami gyvūnai, kad jie lydėtų mirusįjį į anapusinį pasaulį.
4. Pasaulėžiūra ir Tikėjimai
– Pasaulėžiūra: Mirtis buvo laikoma perėjimu į kitą pasaulį, o ne galutiniu pabaiga. Buvo tikima, kad mirusieji tęsia savo egzistenciją kitame pasaulyje.
– Vėlės: Mirusiųjų dvasios, vadinamos vėlėmis, buvo svarbi religinio gyvenimo dalis. Manoma, kad jos gali lankytis tarp gyvųjų, ypač tam tikromis šventėmis.
5. Gedulas ir Atminimas
– Gedulo Laikotarpis: Buvo tam tikri gedulo laikotarpiai, per kuriuos šeimos nariai laikėsi tam tikrų papročių ir apribojimų.
– Atminimo Šventės: Atminimo šventės, pavyzdžiui, Vėlinės, buvo skirtos pagerbti mirusiuosius.
6. Archeologiniai Radiniai
– Kapai ir Radiniai: Archeologiniai radiniai, pavyzdžiui, kapų radiniai, suteikia mums informacijos apie senovės lietuvių laidojimo tradicijas.
Pagoniškos laidojimo tradicijos Lietuvoje buvo labai susijusios su gamtos ciklais, protėvių kultu ir tikėjimu, kad mirtis nėra galutinis taškas, o perėjimas į kitą būtį. Nors daugelis šių papročių dingo arba buvo pakitę per amžius, kai kurie elementai, pavyzdžiui, Vėlinės, išliko ir tapo dalimi šiuolaikinės Lietuvos kultūros.
